Velykos – viena svarbiausių ir gražiausių metų švenčių, simbolizuojanti pavasario pradžią. Šios šventės ištakos siekia pagonybės laikus, tačiau bėgant metams Velykos įgijo ir krikščioniškos bažnytinės liturgijos prasmę. Velykų reikšmė susijusi ne tik su gamtos prabudimu, bet ir su žmogaus dvasiniu pabudimu ir išsivalymu. Deja, šiai dienai dauguma senųjų velykinių tradicijų, kurios būdavo puoselėjamos Lietuvoje, jau primirštos. Artėjant Velykų dienai, kurią šiemet švęsime balandžio 1 d., kviečiame prisiminti gražiausius velykinius papročius ir jų simboliką.

Plakimas verba

Velykų apeigos pirmiausia prasideda Verbų diena, kuomet Verbų puokštelės šventinamos bažnyčioje. Visose verbose turėdavo būti kadagio šakelė, mat jo žaliavimas reiškė nenutrūkstamą gyvybę. Švęstas verbas žmonės namie laikydavo ištisus metus. Plakimas švęsta verba reikšdavo apsaugą nuo ligų ir nelaimių.

Velykų stalas

Velykų stalas visuomet būdavo labai gausus. Po pasninko laikotarpio stalas būdavo nukrautas ne tik margučiais, bet ir kitomis gėrybėmis – mėsos patiekalais (šaltiena, keptas paršiukas, kimštos žąsys, karka, kiaulės galva), pyragais, sūriais, klevų sula ir midumi.

Marginimas

Lietuvoje seniausi marginti kiaušiniai žinomi jau nuo XIII a. Ilgą laiką kiaušiniai būdavo dažomi natūraliais dažais, spalvas išgaunant nuovirais. Jie buvo gaminami iš ramunėlių, burokėlių, beržo lapų, svogūnų lukštų, juodalksnio žievės ar dilgėlių. Tik XIX a. pab. kiaušinius pradėta dažyti cheminiais dažais, skutinėti peiliuku ar marginti ištirpintu vašku. Margučių raštai ir piešiniai būdavo patys įvairiausi, turintys simbolinę prasmę ir apsauginės magijos elementus. Dažnai margučio ornamentų linija dalindavo jį į dvi dalis – dienos ir nakties.

Kiaušinio dalinimas

Žemaitijoje buvo žinomas svarbus paprotys, pirmąjį Velykų margutį prie stalo padalinti į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi žmonių ir visiems išdalinti po gabalėlį. Šis ritualas primena per Kūčias dalinamą „plotkelę“. Taip daroma tam, kad šeima būtų laiminga, draugiška ir vieninga.

Velykų bobutė (Velykė)

Dabar jau primirštas Velykų personažas Velykų bobutė mažus vaikus aplankydavo Velykų rytą. Ji ant palangės vaikams palikdavo dovanų – dažniausiai porą margučių ir skanėstų. Buvo tikima, kad Velykė atvyksta naktį, be to ji aplanko tik gerus vaikus ir juos apdovanoja.

Bukynės (kiaušinių mušimas)

Kiaušinių mušimo žaidimą žaisdavo ir seni, ir jauni. Būdavo renkamas stipriausias margutis. Buvo manoma, kad kieno margutis tvirtesnis, to ir metai bus laimingesni, ir sveikata stipresnė. Dauguma šeimų pasilikdavo stipriausią margutį iki kitų metų tam, kad visus metus lydėtų gera sveikata.

Velykų eglutė

Seniau per Velykas būdavo puošiama ir Velykų eglutė – prie tiesios medžio šakos būdavo pritvirtinamos eglės šakelės, taip sudarant eglutės formos medelį. Tokia eglutė būdavo papuošiama lizdeliais su margučiais, išsprogusiomis medžių šakelėmis, žilvičio kačiukais, sausainiais ir gėlytėmis. Buvo tikima, kad Velykų medelio kiaušiniai gali atnešti žmogui laimę.

Supimasis

Supimasis buvo išskirtinai jaunimo pramoga. Sūpuojantis buvo dainuojamos gražios sūpuoklinės dainos. Buvo tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai. Vaikinai supdavosi po du stovėdami, o merginos sūpuodavosi sėdėdamos.

Kiaušiniavimas

Kiaušiniauti eidavo maži 7-8 m. vaikai. Buvo einama pas kaimynus, gimines ir po aplinkines trobas. Atėjęs į svečius vaikas pirmiausia turėdavo pasveikinti su šventėmis ir padeklamuoti posmą: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie durų slenksčio stoviu, kiaušinuko noriu“. Taip vaikai prašydavo vieno ar dviejų margučių.

Laistymasis vandeniu

Šis Velykų paprotys žinomas nuo seno, jis buvo labai mėgiamas jaunimo tarpe. Jauni vaikinai ankstų Velykų rytą eidavo žadinti ir laistyti merginų. Buvo tikima, kad laistymas pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo prie stalo ir pavaišindavo.

Lalavimas

Tai viena seniausių velykinių apeigų. Lalautojai, pasiėmę barškučius ar kitus muzikos instrumentus eidavo per namus ir laukus, po visą kaimą dainuodami, sveikindami šeimininkus dainomis. Lalavimo pavadinimas kilo iš to, jog dainų priedainiuose visad būdavo žodžiai „ei lalo“ ar „ai lalu lalu“. Lalautojai dažniausiai būdavo jauni vyrai. Jie aplankytiems namams linkėdavo šeimos santarvės ir gerovės bei gero derliaus, o merginoms – laimės ir sėkmingų vedybų. Už linkėjimus namų šeimininkai juos dosniai apdovanodavo įvairiomis gėrybėmis – margučiais, sūriu, pyragais, mėsa ar alumi.

Dėdinėjimas

Per Velykas jaunuoliai prasimanydavo įvairių pramogų. Viena jų buvo eiti dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Jeigu mergina būdavo nepasiruošusi ir kiaušinių neturėdavo, ją juokais nutempdavo į daržinę tų kiaušinių išperėti.

Atvelykio šventė

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu – ši diena būdavo išskirtinai vaikų šventė. Per Atvelykį vaikai ridendavo kiaušinius, juos aplankydavo krikšto tėvai ir dovanodavo likusius margučius. Atvelykis dar buvo vadinamas Velykėlėmis arba Pravadais.

Tad linkime atšvęsti šv. Velykas jaukiai, gražiai ir prasmingai, prisimenant senąsias velykines apeigas ir tradicijas.

Gražios Didžiosios pavasario šventės!